Sudėtingiausia pasirūpinti braškėmis tada, kuomet užklupus dideliems šalčiams nėra sniego. Sniegas braškėms atstoja užklotą, kuris apsaugo nuo nušalimo, tačiau ir jo ne visuomet užtenka, tad tenka rūpintis ir rimtesnėmis, ne gamtos sukurtomis, apsaugomis nuo šios stichinės nelaimės.

Braškės nėra reiklios, gerai auga priesmėlyje ar priemolyje. Svarbiausia tai, jog dirva būtų laidi orui ir drėgmei. Siekiant kokybiškesnių vaisių dirvą patartina tręšti organinėmis trąšomis.

Obelys nėra išrankios ir reiklios dirvai, palyginti lengvai prižiūrimos. Be to, tai populiarus augalas ir bet kada galima paklausti patyrusio žmogaus patarimo. Tinkamai sukultūrinta dirva leidžia išauginti net iki kelių šimtų kilogramų vaisių ant vienos obelies. Didelį obelų kiekį Lietuvoje iš dalies lemia tai, jog jos puikiai pakelia šaltas žiemas, o net ir nušalusios gana greitai atsigauna.

Kriaušių auginimas ir priežiūra panaši į obuolių auginimą, kadangi tai gana artimi vaisiai. Todėl kriaušės yra sodinamos taip pat, kaip ir obelys.

Ruošiantis auginti serbentus visų pirma reikia išrinkti ir paruošti jiems vietą. Šiems vaiskrūmiams tinka pakankamai drėgna dirva, pavyzdžiui priesmėlis, tačiau jos paviršiuje neturi laikytis vanduo (pelkėtos vietovės ir pan.) Idealus variantas, jei vietovėje yra nuolydis į vakarus ar gretimas puses (pietvakariai, šiaurės vakarai). Serbentų auginimui geriausiai tinka neutralaus rūgštingumo dirvožemis, kadangi rūgščioje žemėje serbentai vangiai ves vaisius.

Mėlynių auginimas savo reikmėms leis uogoms prisirpti, nereikės rinkti tokių uogų, kurios dar galėtų panokti, bijant, jog jas nurinks kiti uogautojai.

Šilauogių auginimas palygitnti nesudėtinas, neturi jokių ryškių skirtumų nuo daugumos panašių augalų. Vienas pagrindinių reikalavimų – tinkamai paruošta rūgšti dirva, nes augalas mėgsta rūgščią terpę, todėl kuo puikiausiai tinka šilauoges sodinti į durpes.