Biologiškai raudonieji serbenti nuo juodųjų skiriasi tik uogų spalva ir kai kuriais, palyginti nedideliais, priežiūros ir augimo niuansais. Raudonųjų serbentų krūmai mažesni ir ne tokie išsikeroję, kaip jų juodųjų giminaičių. Be to, auga lėčiau.
Tiesa, dauginti raudonuosius serbentus sunkiau nei juoduosius, nes turi mažiau ūglių ir atžalos silpnesnės, tačiau derliaus vienas krūmas subrandina daugiau.
Raudonieji serbentai uogas augina, ant šakelių, o juodieji ant ūglių. Be to, raudonieji pradeda žaliuoti ir lapus numeta ansčiau nei tamsesni jų giminačiai. Ankstyvosios veislės derlių subrandina bevei tuo pačiu metu, kaip ir braškės.
Šių uogakrūmių privalumas tas, kad jie gana atsparūs šalčiui ir sausrai. Puikiai auga įvairiose dirvose. Jų šaknų sistema išsikeroja gana giliai ir apsaugo krūmą nepalankiomis klimatinėmis sąlygomis.
Raudonuosius serbentus rekomenduojama sodinti rugsėjį, tada jie spėja pasiruošti žiemai ir geriau prigyja. Sodinukus patartina mulčiuoti. Kuriant plantaciją krūmus rekomenduojama sodinti taip, kad atstumas tarp eilių būtų 2,5 metro, o tarp pačių augalų bent 1 metras.
Raudonieji serbentai genimi taip pat kaip juodieji. Išpjaunamos 6 metų šakos, nes jos derlių duoda tik iki 7 metų. Seni krūmai nenupjaunami, nes švieži ir gyvybingi ūgliai neataugs.