Šilauogių auginimas palygitnti nesudėtinas, neturi jokių ryškių skirtumų nuo daugumos panašių augalų. Vienas pagrindinių reikalavimų – tinkamai paruošta rūgšti dirva, nes augalas mėgsta rūgščią terpę, todėl kuo puikiausiai tinka šilauoges sodinti į durpes.
Jei žemė tinkama, jau po metų galima tikėtis bent šiokio tokio derliaus, o daugiausiai uogų turėtumėte sulaukti po maždaug 5 metų.
Kaip jau minėta, šilauogių auginimui reikia rinktis rūgščią dirvą, tuo pačiu, dirva turi būti laidi vandeniui, negali būti užstojama saulė.
Šilauogės nereikalauja daug priežiūros. Taip pat, nereikia ir itin daug trąšų, net gi, pernelyg dažnai ir gausiai tręšiant, augalų šaknys gali nukentėti ir vietoj gausesnio derliaus gali tekti ieškotis naujų sodinukų.
Saulės šviesa padeda krūmeliams užauginti didesnius vaisius, todėl šilauoges tenka genėti. Genimi tie ūgliai, kurie labiau linksta prie žemės, ištįsta, ne taip gražiai auga ar akivaizdžiai užstoja šviesą kitiems ūgliams. Išskabyti netinkamas atžalas geriausia nurinkus derlių (vasarą – rudenį) arba pavasarį.
Norintiems užsiimti šilauogių auginimų pirmiausia reikia išsirinkti iš gana gausios rūšių pasiūlos. Lietuvoje geriausia rinktis ankstyvąsias ar vidutinio derėjimo veisles, kadangi renkantis vėlyvąsias gali nepavykti sulaukti derliaus. Paprasčiausiai, atėjus šalčiams uogos nespėja sunokti.
Ankstyvųjų veislių derliumi galima džiaugtis jau liepos mėnesį, dažniausiai apie vidurį, todėl tinka tiems, kurie po žiemos labiausiai išsiilgę šviežių vaisių, uogų. Pasirinkus rizikingas vėlyvosios rūšies šilauoges uogų teks laukti iki pat rugsėjo ar net spalio, jei nėra šalnų. Dažniausiai džiaugiamasi derliumi praėjus bent 50 dienų nuo to laiko kai krūmai pražįsta.
Turbūt sudėtingiausia ir nemaloniausia dalis kalbant apie šilauogių auginimą yra ligos. Kaip ir kitus augalus, jas taip pat puola ligos. Jų aibė, tačiau tęsiasi labai ilgai, bet daugelio jų požymiai panašūs bei susiję. Jei žiedai pradeda ruduoti, o derlius džiūsta ir keičia spalvą – metas rūpintis augalo gydymu. Be ligų šilauoges reikia saugoti ir nuo tokių kenkėju kaip amarai, kurie dažniausiai puola dar jaunus, ne visai prigijusius ūglius. Iš stambesnių kenkėjų galima būtų paminėti išalkusius paukščius, kiškius, graužikus.
Pačios šilauogių uogos skanios, jas galima valgyti tiek šviežias, tiek šaldytas. Be to, dėl gausybės veislių galima auginamų šilauogių derliumi džiaugtis net tris mėnesius (nuo liepos iki rugsėjo), tad net nebūtina šaldyti. Tik reikia sodinti ne vieną, o kelias veisles, kad vieniems krūmams baigus derėti, derlių pradėtų auginti kiti.