Juodasis serbentas gan lepi uoga. Jam reikia derlingos, tačiau ne perdrėgnos dirvos. Geriau auga lengvoje žemėje, kurioje gausu deguonies, nei molinguose ir drėgnuose sklypuose.
Viena iš priežasčių, galinčių pristabdyti krūmo augimą, jei dirva drėgna ir vanduo joje iš žemės išstumia orą. Tai trukdo vystytis šaknų sistemai. Iš kitos pusės, jam tinka tokios vietos, kurios sutinkamos Dzūkijoje – smėlis ar priesmėlis, kuriame neužsilaiko vanduo ir šiluma. Tiesa, tada vaiskrūmį teks tręšti, sodinant nepagailėti humuso. Įdomu tai, kad nors krūmas nemėgsta didelio drėgmės kiekio, tačiau gerai prigyja buvusiuose upių ir upelių slėniuose, kur dirvos nerūgščios, turtingos organinių medžiagų.
Kitas šios kultūros privalumas – ji atspari šalčiui. Geriausiai dera 18-20°С temperatūroje. Todėl prasdėjus sausrai net laistomas serbentas dažnai numeta lapus. Šilumos pertekliaus jis nemėgsta, tačiau puikiai auga gerai apšviestose vietose, kuriose nėra skersvėjų.
Sodinant serbentus reikėtų rinktis keletą rūšių. Šie vaiskrūmiai jau tiek sukultūrinti, kad vienos veislės krūmai žydi, tačiau uogų neužmezga. Sodinti tik vieną veislą įprasta sodininkų mėgėjų klaida.
Juodųjų serbentų tręšimui tinka perpuvęs humusas.