Vyšnia tai senovinė daugiametė kultūra, galinti augti ir kaip medis, ir kaip krūmas. Jos sėkmingai veisiamos tiek gana atšiauraus klimato juostoje, tiek Pietų valstybėse ir net Tolimuosiuose Rytuose. Tiesa, ten šie vaismedžiai auginami ne dėl uogų.
Lyginant su trešnėmis, vyšnios ne tokios reiklios, tačiau joms vis tiek reikia skirti daugiau dėmesio nei kriaušėms ar obelims. Mėgsta lengvą dirvą ir priesmėlį. Pirmąsias uogas subrandina trečiais – ketvirtais metais po pasodinimo ir iš karto uždera gana gausus derlius.
Uogos valgomos šviežios, jos gana vertingos ir perdirbimui bei konservavimui žiemai.
Cheminė vyšnių sudėtis. Vanduo 80-86 %, cukraus iki 12 % ir daugiau, laisvųjų radikalų 1,46-2,16 %, azotinių medžiagų 0,76-1,3 %, ląstelienos 0,23-0,33 %. Lapuose ir žievėse yra citrinos rūgšties bei dažiklių.
Mediena tinka perdirbimui. Vyšnios domina ir bitininkus, nes jų žieduose gana daug nektaro. Vyšnių sultys naudojamos liaudies medicinoje – manoma, kad jos erina apetitą ir padeda atsikosėti, tačiau turi vidurius laisvinančių savybių.
Vyšnios dauginamos skiepijant arba iš šaknų atžalų. Skiepijant derlius gaunamas greičiau nei padauginus atžalomis.
Japonijoje auginamos dekoratyvinės vyšnios, kurių žiedai įspūdingi. Dėl to ši Tolimųjų Rytų valstybė kartais net vadinama „vyšnių šalimi“. Tačiau Japonijoje ir Kinijoje praktiškai nėra mums įprastų vaismedžių, nuo kurių skinamos uogos.
Šiaurės Amerikoje dera laukinės Pensilvanijos vyšnios, kurių uogos primena smulkias trešnes, tačiau jos silpnai nuodingos. Maistui netinka.
Vyšnių pumpurai žiemą įminga negiliai ir per ilgesnį atlydį gali pradėti žydėti. Išsiskleidusius žiedus. gali pražudyti net – 2,2 laipsnio pavasarinės šalnos. Dėl to sodininkai stengiasi atitolinti vegetaciją. Vienas iš būdų – artėjant pavasariui ant šaknų supilti storesnį sniego sluoksnį ir jį sutrypti, kad žemė kuo ilgiau neįšiltų ir medis nepradėtų ruoštis žydėjimui.